Salem Aleikum !
Jau seniai norėjau parašyt šia tema, bet vis neprisiruošiau…tačiau po kelių paskutinių “išėjimų į gatvę” nusprendžiau, kad jau pribrendo laikas ir prisikaupė daug minčių bei nuoskaudų:D Aprašysiu viską in general bei pateiksiu įvairių pavyzdžių iš to, ką pati patyriau:) Žinau, kad nors ir kaip noriu tiesiog ironiškai į kultūrų skirtumus pažvelgt, gali buti jog kaikas nuskambės kaip rasizmas ar panašiai.
For Tunisians trying to read my blog via Google translator: My apologies for all that might seem to you as an insult or too sarcastic. But it is exactly what I felt and survived during last months in Tunisia. Take it easy and enjoy the real funny (sometimes not) stories:)
Taigi, nors kaip jau minėjau ankstesniuose įrašuose, Tunisui daug įtakos padarė Prancūzijos kolonizacija ir kartais tikrai galima jausti prancūzišką dvasią čia, tačiau oj dar toli jiems iki Europos kultūrinio lygio. Tiesiog kartais nesuprantama, kodėl jie šitaip elgiasi, juk nėra tokia musulmoniška šalis kaip kad Vidurinieji Rytai, kur visos vietinės merginos nešioja “apsiaustus” nuo galvos iki kojų, ir čia tiek merginos rengiasi normaliai, tiek didžioji dauguma vietinių geria alkoholį, o ir turistų jie sulaukia iš viso pasaulio… visgi man BLONDINEI-ŠVIESIAODEI-MĖLYNAKEI ramybės gatvėj retai kada būna… Nors jau apsipratau ir beveik net nebekreipiu dėmesio, tačiau po praeito šestadieninio viešnagės mieste su kambarioke, kuri beje irgi melynakė ir šviesiai rudų plaukų, bei jos replikos juokais [čia aš taip tikiuosi, kad juokais :D]: “Aš su tavim daugiau niekur neisiu iki tol, kol tu pakeisi plaukų spalvą arba užsidėsi ką nors ant galvos”, susimasčiau, kad būti BLOND čia yra blogiausias atvejis :D rudi plaukai ir mėlynos akys dar ne tiek traukia vietinių dėmesį.
Dažnai, einant gatve ir girdint is visų pusių įvairias replikas kaip pvz : “ksss”, “gazel gazel”, “hey, aš kalbu angliškai!”, “labas merginos” ir t.t. ir panašiai… pradedi mąstyt, kad “hey, gal aš pamiršau šiandien apsirengti ?”, nes dėmesys iš visų pusių sklinda taip lyg nuoga eitum!!! Neįsivaizduoju, ką reiktų padaryti tarkim Londone, kad tiek dėmesio sulauktum per 15 minučių žygiavimo gatve… Nemanau, kad išsirengimas nuogai pritrauktų tiek žiūrovų… reikėtų kažko originalesnio :D nes ten visi savais reikalais užsiėmę bei aišku ne tokių dalykų matę… Kartais jaučiuosi lyg masalas gatvėje traukiantis žvilgsnius, kurie puola lyg skėriai. Kaip pasake butiokė belgė “jiems merginos, tai mėsa, klajojanti gatvėse” :D o ypač išsiskiriančios iš minios užsienietės.
Ir šiaip čia visi baisiai pastabūs ir baisūs pletkininkai, kad ir kas tai bebūtų, apsimauni kitas kelnes ar sijoną, naujus batus ar tiesiog užsidedi nematytus jiems karolius... kiekvienas menkniekis bus pastebetas ir sulauksi žodžio “Saha!”, kas iš arabų k. reiškia “nauja, į sveikatą‘ :) aišku, nieko blogo, tačiau kartais pasijunti taip lyg būtum stebima per padidinamąji stiklą.
Aprašysiu šviežiausią pavyzdį, jau beje, tapusį kone kasdienybe. Buvo nuostabi šilta diena, sekmadienis. Su kitom stažuotojom nusprendėm, kad reik nuvažiuot į kurortinį SIDI BOU SAID miestelį, kuris kažkur 45 min kelio traukiniu nuo Tuniso centro. Šiaip dažniausiai visur su taxi čia važinėjam arba ratuotus vietinius AIESECiorus telkiamės į pagalbą, bet šįkart gi kadangi toloka su taxi (apie 15 dinarų, kai traukinys 0,650 dinaro…) ir kažkaip “nesureizinom” vietinių, nusprendėm važiuoti traukiniu. Man gi, atrodo pirmas kartas buvo per 3 buvimo čia mėnesius :DD Ką gi, nauja experience. Na ir visai nieko, traukinys kaip traukinys; ne kartą Europoj teko jais keliauti. Na va tik vietinę liaudį jei pakeistume, gal tada ir ramiau būtų…ir netektų dažnai spręsti dilemos “o kaip su transportu?”
Taigi, nepaminėjau, be manęs buvo dar viena blondinė prancūzaitė, rudaplaukė lenkaitė ir tamsiaplaukė iš Belgijos (nesijuokit, nes tai svarbios detalės!!!). Na taigi aišku, iš tolo šviečia, kad visos keturios ne vietinės :D Pas juos gi viskas, kas importuota brangu.
*pvz. ne visai į temą, bet susiję su importu: Paprastų paprasčiausių avižinių dribsnių pakuotė, kurie dažnai būna su razinom ar riešutais pamaišyti ir kainuoja keletą litų Lietuvoj; čia gi apie 12 dinarų = 24 Lt. IMPORTAS.)*
Važiuojant atgal (jau nekalbu apie žvilgsnius, varstančius kiaurai), šalimais stovėję berniukai taaaip mus apkalbinėjo tiesiai prieš akis. Aišku arabiškai. Bet.. su prancūzų kalbos priemaišom… kas jau net ir man nebėra taip sunku suprast apie ką šnekama, o kadangi belgė jau metai kaip čia, supranta daugiau mažiau ir arabų kalbą… ojojoj, fantazijos reik, kad galėtum taip apkalbėt – kiekvieną drabužių detalę, kūno dalis, kalbėjimo stilių ir t.t…
Būtų nieko, jei tuo būtų pasibaigę. Dar tik įlipus vienas is jų prancūzaitei parodė kažką telefone, o ji pasake NE. Pasirodo ten buvo tiesiog SMS su tekstu: “ar nori susitikt veliau”. Taigi išlipom, gardžiai pasijuokėm ir pasibaisėję jų kalbom patraukėm link vieno restoranėlio pavalgyt. Pasirodo, mūsų gerbėjai atsekė iš paskos ir mums belaukiant prie kasos, vienas iš jų, tai pačiai prancūzaitei įteikė raštelį: “tai tavo paskutinis šansas. Aš labai mėgstu Prancūziją. Va mano nr. 2xxxxxx”. Va čia tai topas, kabinimo lygis!!! Pažiūrėjom visos, paskaitėm, na ir ką, išmetėm tą lapiūkštį :) atsisėdam valgyt, prieina dar vienas tipelis (is tos pačios grupės ) ir klausia “tai koks atsakymas?”, na ar dar neaišku, kad NE?! Tada jis: “O kur lapelis? ” (na tu ir ižūlumo tiek turėk!!!), prancūzaitė taip rodydama link šiukšlinės “ten…" :D na ir pagaliau jie atstojo, nors išėjus iš restorano su prancūzaite atsiskyrėm, tai dar neaišku ar ta namo ramiai parėjo :DDD
Čia tik vienas vienintelis įvykis, kurių gyvenime Tunise pasitaiko kiekvieną mielą dieną… tačiau kiek įsimintinai, priklauso:
1. Ar ignoruoji ir tiesiog apsimeti, kad nieko neišgirdai ir nepastebėjai (ką aš dažniausiai ir darau viena eidama, užsidėjus ausinuką visu garsu ir išmetus tokį nieko nematantį tiesų žvilgsnį);
2. Ar… pradedi kažkokią diskusiją su jais…kas atsitinka dažnai jei nesi viena ir kažkas hmm KAŽKURI (tokios istorijos rečiau nutinka jei su vaikinas žygiuoji) lepteli ką nors… va tada jau taip lengvai neatsikratysi kompanijos.
Kitas pavyzdys. Su naująja kambarioke švede Marianne (po jos savaitės buvimo čia) šeštadienio popietę nusprendėm, kad reik nueit šen bei ten nusipirkt/pamatyt ir aplankyt šį bei tą. Taip jau gavos, kad šen bei ten buvo rajonas ARIANA, kuris yra jau toks tipiškas tipiškas vietinių rajonas. Va čia ir prasidėjo linksmybės. Iš įvairių pusių lekiantys šūksniai "gazel gazel", "kssss" ir visokios kitokios nebaisiai mielos arabiškos frazės. Kažkaip supratau, jog ausinukas labai geras daiktas. Ačiū žmonėms jį išradusiems. Kaip ten sako "negirdi ir galvos neskauda". Na bet, kad ir koks geras daiktas tai būtų, kai esi dviese labai jau nemandagu juo naudotis. Taigi tenka visa "dėmesį" išgirsti tiesiogiai:D Kai jau nusprendėm, kad peškom pėdint gana (spėkit kodėl? :D) ir pasijamt taxi, tik pradėjus dairytis iškart susilaukėm "pagelbėtojų" - kokių 4-ių :DD na aišku aš nors ir grubokai, bet kaip įprastai, nieko nekalbėdama ir neatsakydama patraukiu savais keliais, ot tai mat nesugebėsiu taxi išsikviest pati??? Bet va Marianne, dar ne tiek "sugrubėjus" kaip aš, persimetė keliais žodžiais, na ir ką, jau turim draugų!!! Arba "uodegą" kitaip tariant, kuri nori kavos pakviest ir pan. Po kokių 15 min pagaliau radom taxi ir jais atsikratėm :D aš aišku pasijaučiau taip lyg bučiau visiškai neišauklėta, nemandagi ir šiurkšti būtybė, na bet ką jau padarysi, tą dieną ne draugų ieškot ėjau. Tiesiog kartais jaučiuosi tarsi bėgčiau ir slapstyčiaus nuo kažko, ir turėčiau per daug nesidairyt į šonus, kad akių kontakto neužmegsčiau... lyg per kokį Prison Break. Taigi čia dar tik pradžia. Nuvažiavom iki kirpyklos, šaunus kirpėjas is Prancūzijos (ojoj jau tunisiečiam daugiau nepatikėsiu savo plaukų, o ypač sruogelių!) puikiai atliko savo darbą ir ką – kelionė atgal :DDD
Kadangi nuo pačios pirmos dienos AIESECiorai prigrasė, kad "geltonojo transporto" [viešieji geltonieji autobusai bei bendrieji taxi autobusiukai], as kažkaip ir nelabai veržiausi tą daryti :) na, o Marianne, ką tik atvykus drąsi, jau išbandžius visas viešojo transporto priemones (rudaplaukė, bet visgi ne blondinė…) pasiūlė sutaupyt keletą dinarų ir pavažiuot bendruoju taxi (toks kaip maršrutkė, uz 0.500 dinaro). Čia irgi dėmesio is visų pusių! Apsimetėm, kad nešnekam prancūziskai, o kadangi Marianne kalba rusiškai, tai aš kad ir primiršus, bet sutelkus visas jėgas susišnekėjau su ja :D Na, gan ramiai važiavom [ramiai aš vadinu tik žvilgsnius ir apkalbas arabiškai, kol mes neįtrauktos į pokalbį :D] iki prieš jiems išlipant, kai jie pasakė BESLEMA (iš Tuniso arabų kalbos – viso gero), o aš padariau klaidą ir atsakiau tuo pačiu :D atrodė, kad sprogs is džiaugsmo ir nuostabos ir aišku pamanė, kad mes viską suprantam :D tada dar kokius 5 kartus pakartojo BESLEMA ir dar kažką daugiau arabiškai burblino. Matyt kvietė kažkur, ką gi dar daugiau galėjo sakyt lol
Kadangi maršrutkė sustojo stoty, iš kurios važiuoja tiesioginis žymusis GELTONASIS autobusas link mūsų namų, Marianne pasiūlė pasinaudot proga :D bet visgi ir šįkart jo vėl neteko išbandyt ("damn"! lol) ir.. net nežinau ar antrasis variantas paėjet per to pačio rajono ARIANA [nuo kurio praktiškai pradėjom kelionę] turgų ir tada su taxi lėkt namo. Nes čia ir vėl tos pačios frazės lekiančios į mūsų pusę, žvilgsniai…kad nu kartais rimtai tiesiog norisi susmegt į žemę ir pradingt iš visų akių!!! O dar Marianne viskuo susidomėjus tam turgely...tempk netempus, pasijaučiau kaip su mama parduotuvėj prieš kokių 15 metų... Nors šiaip ten visokių sendaikčių, drabužių ir pan. buvo… kiek kartų praėjau tiesiu žvilgsniu pro ten (priežastis manau aiški?) ir net nepastebėjau, ko ten yra :D o šįkart va, net batelius sugebėjau nusipirkt, beje, ir nusiderėt 5 dinarus :D na ir ką paskui apsipratom su visais tais “dėmesio“ šūksniais..ir tiesiog juokaut pradėjom, sakom jei dar kart kas nors sakys "ksss" atsakysim "miaaau" :DD arba jei gazelėm vadins dar – apspardysim :D deja, tą dieną jau reikėjo grįšt ir tiesiog su taxi ramiai grižom. [nieko, planą kitą kart panaudosim :D] Ačiū Dievui, mūsų rajonas MENZAH 7 yra vienas iš prestižinių, aišku gal ir vistiek kažkas tave kalbina, bet jau ne taip agresyviai ir bent jau gali sau ramiai žygiuot arba vakare išeit pabėgiot…nors ir tai rizikuoji pakeliui link stadiono būt užpulta crazy katės, kurių čia pilna, arba būt išgąsdinta sustojusios mašinos bei norinčių pabendraut keleivių…
Na ką, daugiau mažiau aprašiau savo kasdieninį gyvenimą čia. Aj, dar nepaminėjau pypsinčių bei šviesomis mirksinčių mašinų, įskaitant taxi ir autobusus… Taxi vairuotojų, kurie beveik kiekvieną rytą klausia ar aš prancūzė, tada ar vokietė, amerikietė, anglė…jei atsakau į visus klausimus NE šaltai, tada nutyla. O jei tarkim esu geresnės nuotaikos ir po trečio spėjimo pasakau “ne, aš iš Lietuvos“, na tada ir užsiveda :D "aš turiu draugą, jis vedė lietuvę, gyvena Londone…" [va, kodėl Londono lietuviai (o gal ir Lietuvos?) taip nemėgsta vaikinų iš arabų kraštų, nes lietuvaites nugvelbia]. Taigi taip mielasis taxistas pradeda pasakot savo istorijas, tada praranda koncentraciją ir nebeskuba manęs vežt į darbą; užleidinėja mašinas, praleidžia praeivius ir pan…tada vėluoju į darbą. Šiaip būtų nieko, visi visur vėluoja čia, bet mano šefas daug Europoj bei Amerikoj gyvenęs, reikalauja punktualumo:) taigi va dėl to ir nesileidžiu niekad į kalbas su taxistais, nes skubu į darbą!
O ir šiaip kartais jaučiuosi tarsi bučiau “aksesuaras’’… tiek darbe, kur kolegės nori turėti mano plaukus, akis, šviesią odą [nors aš joms aiškinu, kad lietuvaitės į soliarimus vaikšto, leidžia pinigus, kad tik įgautų tokį šokoladinį atspalvį kaip jų…]. Dar kalbos, atsklindančios is kitų ofisų [pastatas, kur dirbu yra verslo centras taigi viduj vien ofisai bei keli restoranai-kavinės pirmame aukšte], kad kažkas matė "jauną blondinę" ir domėjosi kas ir iš kur ji… Taip pat istorijos sporto klube… Kur is pradžių visi (vaikinai I mean) labai rūpinosi kaip aš atlieku pratimus :D ir šiaip treneriai, kurie jiems aiškinant kaip aš nekenčiu valytojos, kuri man valandai likus iki užsidarymo liepia eit į dušą ir kad tai nėra priimtina Europoje bei, kad jie turetu pakeisti darbo valandas atitinkamai; sugeba lyg negirdedami, kad aš beveik šaukiu pasakyt "o tu žinai, kad tu labai graži?"... arba pradeda svajot, kokie gražūs vaikai „gautųsi” su mėlynom mamos akim ir šviesiais plaukais bei sportišku įdegusiu tėčio kūnu :DD real conversations, no lies my dears :) Taigi, po visokių tokių ivykių ir nebežinai, ar tave kažkur kviečia dėl to, nes nori, kad TU eitum, ar dėl to, kad atrodai skirtingai ir norisi pasipuikuoti prieš draugus bei visus kitus ir pasinaudoti tiesiog kaip dėmesį pritraukiančiu objektu… Šita patirtis čia išugdė nepasitikejimą niekuo. Kaip jau minėjau ir šiek tiek grubumo…Oj, gyvenimo pamokų daug čia gavau, bet apie tai kitam įraše.
Beje, nesakau, kad visas tas dėmesys, pokalbiai apie mane ir patekimas į dėmesio centrą nėra mielas :) iš pradžių netgi labai patiko! Bet kartais, kas per daug ar per ilgai pradeda erzinti. Iš tirųjų manau čia galima iš dalies pajausti žinomų žmonių gyvenimo skonį, kuriuos visad visi mato, bei reikia saugotis paparacių ir pan. :D
Nors kartais norisi tiesiog pasiusti visus ir parodyt vidurinyjį pirštą… ne viskas visad taip blogai :) žmonės, su kuriais bendrauju: darbo kolegos bei AIESECiorai ar jų draugai super draugiški ir mieli žmonės...o juk ir į miestą labai dažnai einam su vietiniais, viešuoju transportu nevažinejam visad ir pan. Bet visgi, tai realybė, tikriausiai bus labai keista ramiai žygiuot gatve grįžus, tiesiog kaip paprastai eilinei… :D
P.S. Tiems kam kyla abejonių, viską vaizdžiai aprašiau kaip yra, nieko nepagrąžinau ir neišgalvojau:)
